Pilietinė iniciatyva ,,Atminties kelias“ Seirijų A.Žmuidzinavičiaus gimnazijoje

                   Kvietimas dalyvauti Lietuvos žydų genocido aukų paminėjime vykdant pilietinę iniciatyvą ,,Atminties kelias“ buvo išgirstas ir Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijos bendruomenės. Rugsėjo 23 dieną, kaip tik skirtą žydų genocido aukoms atminti, gimnazijos mokiniams buvo vedamos netradicinės pamokos netradicinėje aplinkoje. 
                   Šalia Seirijų miestelio, Barauciškės miške, yra masinė žydų žudynių vieta. Į ją penktadienį keletą pamokų iš eilės ir vykome dalyvauti netradicinėse pamokose. Dalį kelio pavažiavę mokykliniais autobusiukais, likusią atkarpą ėjome pėsčiomis, kad bent iš dalies suvoktume, ką turėjo jausti nekalti žmonės, prieš 75 metus tuo pačiu keliu ėję pasitikti savo mirties. Masinėje žudynių vietoje vyko integruotos istorijos – lietuvių kalbos pamokos, kuriose, be mokinių, mokytojų, dalyvavo ir gimnazijos direktorė Zita Ščerbetkienė bei bibliotekininkė Gitana Baležentienė. Pirmą pamoką pradėjusi istorijos mokytoja metodininkė Laima Bielevičienė priminė, kad 1941 metų liepos – gruodžio mėnesiais buvo išžudyta didžioji dalis Lietuvoje gyvenusių žydų. Seirijai neteko 953 savo bendruomenės narių. Kaip teigiama, nepavyko išsigelbėti nei vienam šio krašto žydui. Gimnazistės Akvilė ir Augustė paskaitė ištraukas iš Anos Frank ,,Dienoraščio“, o IIg klasės moksleivė Edita dalinosi savos kūrybos eilėmis apie žydų tragediją. Mokytojų tikslas buvo ne tik perteikti mokiniams faktus, informaciją apie Holokaustą, bet ir formuoti suvokimą, kad nužudyti žmonės nebuvo atskira etninė grupė, jie mūsų valstybės dalis, kūrusi bendrą šalies ateitį, puoselėjusi unikalias tradicijas ir savus papročius.  
                   Ruošdamiesi netradicinei pamokai, mokiniai rinko lauko akmenėlius, juose padarė įrašus apie nužudytuosius, o atvykę į vieną iš Holokausto vietų paliko akmenukus ant paminklinio akmens, žyminčio tragedijos vietą. Vienas akmenėlis – vienas priminimas apie nužudytąjį. Taip vienas šalia kito atgulė 229 ,,vyrai“, 384 ,,moterys“ ir 340 ,,vaikų“. Toks pagerbimas pasirinktas neatsitiktinai, tai sena žydų tradicija. Jie, eidami į kapines ar lankydami žūties vietas, vietoje mums įprastų žvakių neša akmenėlius. Taip pasielgėme ir mes. Žudynių vietoje perskaitytos aukų pavardės mokiniams tik dar kartą priminė, jog masinėje kapavietėje nužudyti žmonės turėjo savo vardus, asmenines istorijas ir svajojo apie ateitį. 
                   Netradicinės pamokos davė laukiamą rezultatą. Ugdytiniai patys, net neraginami mokytojų, pradėjo dalintis įžvalgomis, pastebėjimais apie šią tragediją.  Pamąstymui labai tinkama ir abiturientės Aistės mintis: ,,Viliuosi, kad mūsų tauta kitiems netaps ,,žydais‘, kad tie kiti savavališkai nenuspręs, jog nesame verti gyventi“.