Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazija Tik dideliu darbu pasiekiami geri rezultatai. Atraskite, siekite, patirkite ir džiaukitės. Tegu pasiekimai pranoksta lūkesčius. Direktorė

     Nespėjus pasibaigti mokslo metams Seirijų A.Žmuidzinavičiaus gimnazijoje vėl šurmulioja vaikai - mat vykdoma vaikų vasaros poilsio programa - stovykla ,,Sveika vasara – 4” . Šioje programoje dalyvaus 20 mokinių, kurie vykdys įvairias veiklas - keliaus, tirs, pažins, stebės, žais, ilsėsis...Vaikų vasaros aktyvus poilsis truks 5 dienas, nuo 2017-05-31 iki 2017-06-06.

Gegužės 31 diena

Išvyka į Druskininkus
       Nekantraudami vaikai tą rytą sugužėjo į mokyklą. Linksmai nusiteikė susipažino su stovyklos taisyklėmis, vieni su kitais, aptarė programą. Jų laukė valgyklos darbuotojos pagaminusios jiems skanius pusryčius. Po jų išskubėjome į Druskininkus.
      Pradėjome mineralinio vandens paieškomis. Ragavo iš žemės gelmių trykštantį vandenį , klausėsi legendos ir ,atrado, įsitikino, kodėl šis miestas gavo Druskininkų vardą.  Be to šis šaltinis pavadintas „Grožio šaltiniu“, o visi labai norėjo būti labai gražiais ne tik vidumi, bet ir išore, todėl dar ir nusiprausė veidą šiuo stebuklingu vandeniu.
    Vėliau patraukėme į M.K. Čiurlionio memorialinį muziejų. Gidė pristatė nuotraukas, kuriose sukoncentruoti M.K. Čiurlionio biografijos faktai. Aptarėme jo kūrinių kelią pasaulyje. Antrajame apžvalgos rate stovyklautojų dėmesį patraukė autentiška Čiurlionių šeimos medžiaga. Ypač sudomino dovanotas pianinas. Susidomėję apžiūrėjo pirmuosius M. K. Čiurlionio darbus. Pabuvojo jo kūrybos kambarėlyje.
    Mokiniai labai didžiavosi, kad yra iš Seirijų, nes M.K. Čiurlionio mama kilusi iš šio gražaus miestelio.
    Pasiklausę gražios kompozitoriaus muzikos, apžiūrėję paveikslus pasivaikščiojom po gražų Druskininkų miestą, aplankėm fontaną, Druskonio ežerą. Pilni malonių emocijų patraukėme namų link.

 Birželio 1 d.

Išvyka į Metelių regioninį parką
     Ketvirtadienį, birželio 1 d. stovyklaujančių vaikų laukė įdomi veikla- išvyka į Metelių regioninį parką. Nors iš ryto oras mūsų nelepino, tačiau dieną praleidome puikiai.
    Vos atvykus į Metelių regioninį parką, mus pasitiko šio parko specialistas Artūras Pečkys. Pirmiausia pasiūlė vaikams keletą minučių papramogauti ant sūpynių. Pūtė stiprokas vėjas, lašnojo lietus, todėl pirmiausiai buvome pakviesti į lankytojų centrą. Stovyklautojus sudomino interaktyvi ekspozicija stiklinių sienų pastate. Kaip smalsiai jie varstė stalčiukus, dureles ar žvelgė į medžio drevę, negalėdami išlaikyti savyje emocijų ir vis šūkteldami draugui- pažiūrėk, o čia kaip įdomu. Per galingą optinę įrangą stebėjo Dusios ežero apylinkių kraštovaizdį, ežere plaukiojančius paukščius. Kaip smagu jiems buvo atpažinti savo giminaičių sodybas. Vyresnieji stovyklautojai – ketvirtaklasiai - pasitikrino savo gamtines žinias ir kartu su gidu sprendė kryžiažodžius.
    Netrukus ir saulės spinduliai pro debesį pradėjo šypsotis. Tada mus Metelių regioninio parko gidas pakvietė į edukacinę kelionę-3, 5 km. ilgio pažintiniu pėsčiųjų taku. Direkcijos specialistas įdomiai organizavo edukacinį užsiėmimą „Miško ekosistemų pažinimas - žoliniai augalai“. Take stebėjome didelę miškų įvairovę: sausą pušyną su kadagiais, šimtamečius ąžuolus, kuriuos vaikai bandė apglėbti. Susidomėję vaikai patys ieškojo žalios ir baltos spalvos juostelėmis pažymėtų medžių kamienų-tai orientyras, ar teisingu taku keliaujame. Skaitė informacines lenteles, klausėsi ekskursijos vadovo, tyrinėjo, uostė. Net kiškio kopūstų paragavo, o ką jau kalbėti apie dilgėles - pamokė kaip reikia susivynioti ir saugiai neįsidilginus sukramtyti. Kaip atidžiai skaičiavo medžio metus - rieves. Džiaugėsi suradę tokio dydžio kelmą ant kurio galėjo užlipti ir stipriai susikibę pastovėti visi stovyklos vaikai.
  Sustodavome, nes laikas nuo laiko edukacijos vadovas įdomų žaidimą suorganizuodavo, ar įveikti kliūtį paragindavo. Užtrukome netrumpai, tačiau laimingi, prisiskynę po puokštelę lauko gėlių, gal šiek tiek ir pavargę, tačiau linksmi, grįžome pietų į gimnazijos valgyklą.

Birželio 2 d.

Išvyka prie Prelomciškės piliakalnio ir Kryžių koplyčios
     Aplankėme vieną didžiausių ir įspūdingiausių Metelių regioniniame parke esantį piliakalnį. Bandėm išmatuoti, atspėti jo aukštį. Išsiaiškinome – 12 m. Stovyklautojai  užkopė į piliakalnį ir stebėjo gražų atsiveriantį vaizdą, Dusios ežerą. Įsivaizdavo tų laikų žmones, karius, kaip jie gynėsi, gyveno. Aiškinosi, kodėl pilis statydavo ant kalvų. Prisiminė padavimą apie šią vietovę. Buvo paraginti kartu su šeima apsilankyti čia švenčiamoje Oninių šventėje.
    O kaipgi pravažiuoti neužsukus ant kalvos , kurioje stūkso naujai atstatyta Kryžių šventovė. Dalijomės žiniomis, kad čia švenčiami Sekminių, Petrinių atlaidai. Suvažiuoja žmonės iš tolimų Lietuvos vietovių. Aplankėme senąją Kryžių koplyčios stovėjimo vietą, apsuptą ošiančių medžių. Dabar toje vietoje išlikę tik pamatai ir atminimo kryžiai. Susidomėjo šuliniu, kuriame, kaip manoma, trykšta stebuklingų galių turintis vanduo. O kaip neparagauti... Bėgte dūmėme. Juk mes dar taip norime tikėtis stebuklais. Vėliau nukūrėme į ežero pakrantę stebėti vandens nugludintų akmenukų bei bangų parplukdytų šakų, kurios ilgą laiką išbuvusios vandenyje tapo tikrais meno kūriniais.
     Prie kryžių koplyčios vaikai ragavo manoma, kad stebuklingo vandens iš šulinio, stebėjosi ežero vandens nugludintais akmenukais, bei bangų parplukdytomis šakomis, kurios ilgą laiką išbuvusios vandenyje tapo tikrais meno kūriniais.
    Aplankėme Metelių miestelį su  grožiu  Dusiai nenusileidžiančiu Metelių ežeru. Bandėme išsiaiškinti kokiu amatu galėjo daugiausiai verstis šio miestelio gyventojai. Šiek tiek pasamprotavę, nutarėme - tai žvejų gyvenvietė. Aplankėme čia įrengtą poilsiavietę, smagiai pažaidėme, pasisupome, palenktyniavome ir su geromis emocijomis pasukome namo.
     Bet kaip nesustoti prie apžvalgos bokšto. Drąsiausieji užkopė į patį viršų. Apžvelgė vertingiausius Metelių kraštovaizdžio draustinio objektus - Metelio ežerą, paukščiams svarbią šlapią Kemsinės pievą, Metelių kaimą, kitoje ežero pusėje stūksantį Papėčių piliakalnį. Matė siaurą ir Dusios ežero ruožą. Na, o jau dabar, šiek tiek išalkę, bet pilni įspūdžių, namo...

   Birželio 5 d.

Susitikimas su pasienio kinologu ir tarnybiniu šunimi, sportinės varžybos
     Gimnazijos sporto salėje stovyklautojai pademonstravo savo sportinę ištvermę, vikrumą, sumanumą. Pasiskirstą į komandas varžėsi. Teko įveikti įvairias kliūtis - ir bulves pasodinti, ir vandens čiuožikais pabūti... Vaikai labai aktyviai palaikė savo komandos narius, sirgo už juos, taip norėjosi nugalėti priešininką. Aptarę savo sportinę veiklą padarė išvadas, kad čia labai svarbu buvo komandinis darbas, supratimas, tinkamų strategijų parinkimas. Juk ne visada galima nugalėti tik greitumu.
     Nuskubėjome į mokyklos stadioną.  Druskininkų užkardos pasienietis -  kinologas papasakojo vaikams apie pasieniečio darbą, ką veikia tarnyboje šunys, kaip jie auginami, dresuojami. Bet įdomiausia vaikams buvo stebėti dresuoto šuns darbą. Visi plojo susižavėję kai šuo surado daiktus, pagavo ore skriejantį  kamuoliuką, stebėjosi jo greitumu ir šuoliais.
    Buvo smagu pasimatuoti dresavimui skirtą liemenę, šalmą, rankovę. Išgirdome keletą norinčių tapti pasieniečiais. Tikimės, kad jų svajonės išsipildys.    

Birželio 6d.

Išvyka į Rudaminos amatų centrą
  Paskutinę stovyklos dieną mokinukai išsiruošė į Rudaminos amatų centrą. Važiuojant autobusiuku stovyklos vadovė papasakojo legendą apie Rudaminos miestelio pavadinimo kilimą. Legenda byloja, kad Rudaminos miestelio pavadinimas kilo nuo tuo metu gyvenusio pono dukros vardo – Mina. Jos plaukai buvo rudi, gražūs, kaip auksas spindėjo saulėje. Žmonės labai ja gėrėjosi, vadino Ruda Mina, nuo to ir kilo miestelio pavadinimas Rudamina.
  Atvykus į Rudaminos miestelį, amatų centro tarpduryje, pasitiko edukacijos vadovė - tautodailininkė Lina Žaliauskienė. Ji stovyklautojus pakvietė susėsti už stalo ir paklausyti meduolių gaminimo tradicijų, kepimo receptų ir įvairių puošimo būdų. Vadovė buvo prikepusi įvairių formų meduoliukų ir pagaminusi  puošimo įrankius- paruoštus maišelius su skirtingos spalvos „dažais“. Tai cukraus pudros ir kiaušinio baltymo mišinys, kakavos mišinys ir ciberžolės mišinys. Taip vaikai turėjo baltą, rudą ir geltoną spalvas. Stovyklautojai su nekantrumu laukė darbo pradžios, taip norėjosi išbandyti puošybos meną. Pasiėmę po keletą meduoliukų mokinukai ėmėsi darbo. Susikaupę, galvų nepakeldami, puošė sausainiukus. Džiaugėsi pavykusiais raštais. Apžiūrėjo ir pasidžiaugė vieni kitų darbais.
     Po įdomaus ir kruopštaus darbo tautodailininkė visus pavaišino mėtų arbata. 
   Stovyklautojai padėkojo vadovei ir patraukė Rudaminos piliakalnio link. Pakeliui apžiūrėjo renovuotą  ankstyvojo baroko architektūros stiliaus Švč. Trejybės bažnyčią, kleboniją, senovinį svirną . Po to siauručiu pievos takeliu keliavo link piliakalnio. Einant ekskursijos vadovė papasakojo apie piliakalnį. Tai vienas žymiausių Užnemunėje gyvenusių jotvingių paminklų. Piliakalnio plotas 22,8 ha. Piliakalnis įrengtas buvusio ežero krante, ant atskiros, aukštos ir masyvios kalvos viršūnės. Ši kalva užima 2 ha, o jos absoliutinis aukštis – net 195 m virš jūros lygio. Kalvą juosia šlapios pievos ir pelkės. Piliakalnis buvo įrengtas saugioje, gerai gamtos kliūčių apsaugotoje vietoje. Išorinė net 5–8 m aukščio pylimo pusė susilieja su kalvos šlaitu, todėl piliakalnis atrodo ypač aukštas ir stačiais šlaitais.
   Rudaminiečiai ypač didžiuojasi kaimynystėje stūksančiu piliakalniu. Jau tapo gražia tradicija Valstybės dieną, liepos 6-ąją, ant Rudaminos piliakalnio giedoti Lietuvos valstybės himną.
    Na, o  pasak legendos, piliakalnį švedai kepurėmis supylė. Kad viršūnė būtų stipresnė, švedai pirma akmenimis išgrindė, o paskui žemėmis užpylė.
   Kartą viena mergaitė vaikščiojo ant piliakalnio ir rado siūlą. Ji už to siūlo patraukė — išgirdo varpus gaudžiant. Suprato, kad apačioje yra bažnyčia. Žmonės ėmė piliakalnį kasinėti, bet nieko gero nerado. Dar ir dabar duobių yra nuo to laiko.
   Įkopus į gana aukštą piliakalnį vaikams atsivėrė plati panorama į apylinkes. Stovyklautojai galėjo gėrėtis atsivėrusiais vaizdais į Rudaminos Švč. Trejybės bažnyčią, Šeštokų miestelio apylinkes, net Lazdijų miesto bokštus.
   Pasigėrėję vaizdais, vaikai aptarė visos stovyklos išvykas ir edukacijas,  pasidalino atminimo dovanėles ir laimingi, dainuodami, pilni įspūdžių,   grįžo į  namus.