LAŠININIO IR KANAPINIO DVIKOVA

       Užgavėnės - viena smagiausių ir visų labiausiai mėgstama kalendorinių švenčių. Tai žaidybinio pobūdžio renginys. Čia daug erdvės žaismei, valiūkavimui, visokeriopai saviraiškai. Į lietuvių tradicinius Užgavėnių papročius įsipynę labai seni tikėjimai, susiję su žemės žadinimu naujam gyvybės ciklui. Tradicine švente džiaugiasi tiek vyresnės kartos žmonės, tiek jaunimas. Ypač šios šventės laukia vaikai. Šventė tebėra išlaikiusi natūralų ir spontanišką pobūdį, be to, visi žino, kas čia vyksta. Gali įsijungti į šią šventę kaip lygus su lygiu be didesnių pastangų - pasidarei kaukę, atitinkamai apsirengei ir jau sukiesi šventės šurmulyje.                                                        
    Užgavėnės buvo švenčiamos ir mūsų gimnazijoje. Ir kokių tik kaukėtų būtybių čia neprigužėjo... Giltinė, Ožys, Daktaras ir kitokie veikėjai: čigonai, būrėjos, kurios apsilankiusiems būrėjų salone spėjo ateitį,  žydai, elgetos, velniai, raganos, Lašininis, besigrumiantis su Kanapiniu, Morė – nelabosios, įsipykusios žiemos dvasia. Šventės vedėjai  tėvas ir motina ( devintokai Karolis ir Augustė) visus ,,įsuko“ į šventės šurmulį. Persirengėliai šoko, dainavo, žaidė žaidimus, atsakinėjo į klausimus.              
    Kai visi pradėjo dainuoti ,,Žiema žiema, bėk iš kiemo“, Lašininis (devintokas Ignas) labai supyko: perskaitė Lašininio ministerijos raštą, kuriame skelbė, kad neleis Morės deginti, kad niekam neužleis savo pozicijų ir kvietė į kovą Kanapinį (devintoką Šarūną). Kanapinis, laimėjęs kovą, linkėjo, kad derlingi metai būtų ir visus kvietė sudeginti Morę. Kartu su More sudeginome visas blogybes, negerumus.                                                                                      
   Šventės metu buvo valgoma daug tradicinių blynų, simbolizuojančių pirmykštę duonos auką.                              

                                    Lietuvių  kalbos mokytoja metodininkė Roma Juškauskienė